Antonio VerrioPaveikslai, biografija ir muziejaus kolekcijos

Italų meistras, kuris tapė Anglijos paveikslas: Antonio Verrio ir baroko muralistikos aušroma

Antonio Verrio, gimęs 1639 m. Neapolos Karalystėje, Lčeco mieste, yra kreipinys, pelnęs lūkių vaidmenį Anglijos umo istorijoje. Jis buvo menininkas, didžiąja dalimi padėjęs įtaiginti baroko muralistikos didybę ir dinamiką šalybei, kuri tuo metu svirtavo tarp renesanso stangumo ir naujos estetikos puikybės. Jo trisdešimties metų tarnyba Anglijos karalei nebuvo tik profesionalus darbas; tai buvo kultūrinis importas, tyčia įtepėtas Italijos meninės jautros impulsas, kuris peržengė rūmus ir prabangių dvarų interjerus. Ankstyvoji Verrio mokymosi etapa Lčeco mieste, dirbant Giovanni Andrea Coppola priežiūroje, sukūrė tvirtą technikinį pagrindą, kurį liudijo tokie darbai kaip *S. Francesco Saverio appare al beato Marcello Mastrilli* – jo pirmasis žinomas pasirašytas kūrinys, kuriame jau atsiduoda dramatiškos kompozicijos ir gyvos spalvų paletės, vėliau apibrėžusios jo sukaučiamąjį stilių.

Iš Apulijos į Prancūzijos karališką karalavę: stiliaus evoliucija

Prieš atvykdamas į Angliją, Verrio savo talentą nuolatos aštriavo per keliones ir įvairius užsakymus. Verslyje apie 1665 metus jis persikėlė į šiaurę, į Prancūzijos Tuluzą, kur laimėjo projektus dekoruoti Château de Bonrepos Pierre-Paul Riquet'ui – vizionieriui, sukūrusiam Canal du Midi. Tai pažadėjo poslinkį link dides scale'io dekoratyvinio mazo, tendencija, kuri tęsiusi ir tuomet, kai jis įsikūrė pačiame Tuluzos mieste, dirbdamas su tokiais religiniais institucijomis kaip Carmes Déchaussées ir Capucins. Du šio laikotarpio paveikslai – Le Mariage de la Vierge ir Saint-Félix de Cantalice – šiandien saugomi Musée des Augustins, demonstruoja augantį meistriškumą pasakojant naratyvinius detales ir kuriant alegorišką reprezentaciją. Jo laikotarpis Paryzje apie 1670 metus dar labiau išplėtė aristokratišką klientų ratą: užsakai privausiems rezidenciams, tokiems kaip Hôtel Brûlart (išlikęs iki šių dienų), įrodė jo gebėjimą prisitaikyti prie aukščiausios klasės rėmėjų skonių. Šis etapas buvo esminis; tai nebuvo tik tapybos procesas, bet gebėjimas suprasti aukščiausios klasės auditorijos poreikius ir lūkesčius.

Karališkas rėmimas ir Windsor karališkosios pilikos transformacija

Lūžinis Verrio karjeros etapas įvyko 1672 m. kovo mėnesį, kai jis atvyko į Angliją, kur jam padėjo Ralph Montagu, tuometis Anglijos ambasadorius Paryzuje. Montagu rekomendacija atvėrė duris į užsakymus iš išskirtinių aristokratų – 1-ojo Arlingtono aikštvarios (Euston Hall ir Arlington House) bei 1-ojo Lauderdale’o kunigaikščio (Ham House). Tačiau tik sulaukęs Charles II karališkos globos, Verrio tikrai užtvirtino savo palikimą. Iki 1675 m. Verrio jau buvo užbaigęs „Charles II jūros triumfą“ – nuostabų alegorišką portretą, šventišką karaliaus jūrinę galią, po kurio jis buvo oficialiai pripažintas Britanijos pilietis. Tai pažadėjo dar ambiciauškų uždavies: dekoravimo Windsor karališkosios pilikos Šiauriniame koridoriuje. Bendrabdarbiaudamas su architektu Hugh May ir skulptoriu Grinlingu Gibbons, Verrio pasisuko įan unprecedented mastą – dvidešimt lubų, tris laiptines, Karaliaus kaplicą ir Šv. Jono kaplicą. Colossalios sumos, sumokėtos už šį darbą – £10195 8s 4d – pakelia daug apie tai, kokią didelę reikšmę šis projektas turėjo karališkajai valdžiai.

Atsiduoti alegorijoje ir iliuzijoje

Verrio stilius Windsor karališkajame pastate bei vėlesniuose užsakymuose, tokiuose kaip Hampton Court ir Burghley House, pasižymėjo dramatišku perspektyvos naudojimu, iliuzinistine architektūra ir gyvais alegoriniais figūrais. Jis ne tik dekoravo erius; jis kūrė naratyvus, kurie paglorbino monarchiją, šventė klasikinę mitologiją ir subtiliai sustiprino Karalio Čarlio II bei jo pakeliuotojų valdios ir legitimumo įtvartinimą. Jo lubos sklendė kupinamos judesio – dievai ir dievės susipjaudavo su współczesių asmenų portretais, kurdami dinamišką praangos ir dabarties sąveiką. Alegorinis požiūris leido Verriui į savo kūrinius įterpti daugybę prasmių sluoksnių, kviečiant tiek intelektualų smalsumą, tiek estetinį jautrumą. Jo technika apėmė kruopštų planavimą, meistrišką chiaroscuro (šviesos ir tamsos kontrastų) valdymą bei fresko tapybos meistriškumą – pigmento menimą ant dręgnos sluostos, taip sukuriant ilgaamžius ir švytinčius muralus.

Istorinė reikšmė: Anglijos baroko kūrimas

Antonio Verrio įtaka Anglijos menui yra neabei skirtingi. Jis ne tik pristatė baroko stilių, bet ir prisitaikė jį, sujungdamas itališką egzaltaciją su egzistuojančiomis anglijų tradicijomis. Jo kūryba įkvėpė visą menininkų kartą ir padėjo pamatus išskirtinei angliškai baroko estetikai.

• Jis atvėrė kelią kitų užsienio gimusiems menininkams siekti sėkmės Anglijos vidinėje rinkoje.
• Jo užsakai karališkus rūmus przekūrtė į galios ir kultūrinio išsilankytumo simbolius.
• Jo alegoriškos tapetės ir freskos iki šlaiž yra meno istorikų bei lankytojų žavinga, suteikdamos įžvalgų apie politinį ir socialinį Anglijos Restauracijos laikotarpio klimato.

Nors Verrio mirė 1707 m., jo paliktis gyva didingose freskose, puoselavimose vienose ikonines Anglijos pastatų, – tai yra įrodymas apie Italijos meistrą, kuris savo šepetu įrašė savo žymę į Anglijos meno istoriją.