David HockneyPaveikslai, biografija ir muziejaus kolekcijos

David Hockney gyvenimas ir ankstyvoji kūrybos etapa

David Hockney gimė 1937 m. liepos 9 d. Anglijos Jorkšyro grafite, pramonės širdyje. Jis augo šeimdinėje, kurioje buvo penki vaikai, jis – ketvirtasis. Jo tėvas, Kennethas Hockney, dirbo buhalterio asistentu ir per Antrąjį światinį karą buvo skrupilus antimilitarinis protestas vykdėjas. Motina, Laura, buvo metodiste ir griežta vegetarianė. Šie ankstyvieji metai prabėgdavo vidiniame Jorkšyro pramoniniame kraštovrėlyje – plytų fabrikų ir triukšmingų rinkų aplinkoje.

Mokslo kelius jis pradėjo Wellington Primary School mokykloje, o vėliau tęsė mokymus Bradford Grammar School. Šiuo laikotarpiu aplinka, kurioje jis augo, neįtikėtinai sukūrė jo regėjimą. Pramoninio kraštovo šiurkštumas ir specifinis regiono apgaisla tapo formatyvo metais jį lydėjusią aplinka. Jis buvo šeimos, vertinančios nepriklausomą mąstymą, kūrinys, kurio perspektyvą itin stipriai lemė tėvo įsitikinimai karinio pasipriešinimo laikais.

Meninė ugdymo ir mokslų procesas Britanijoje

Jo kūrybinės praktikos pamatai buvo išklostyti per ilgus metus atidulniai stebint pasaulį. Nuo 1953 iki 1957 metų jis studijavo Bradfordo meno mokykloje. Šis laikotarpis buvo skirta görmo mechanikai – tai buvo nuolatinio stebėjimo mokslas. Jis skenavo savo laiką praktikuodamas piešimą iš gyvenimo bei portretą, nuolatos ašinindamas tradicinius stebėjimo įgūdžius, kurie dešimtmečius išliko jo kūrybos pagrindu. Tuomet ypač daug dėmesio buvo skiriamas linijos tikslumui ir tam, kaip objekto forma užima vietą erdvėje.

Perėjęs iš pramoninio Jorkšyro kraštovaizdžio į Londoną, jis įstojo į Karališkąjį meno kolegiją. Tai buvo intensyvaus techninio tobulėjimo era. Studijuodamas programą, jis orientuojosi į formos pagrindus ir šviesos niuansus. 1962 metais jis baigė Karališkąjį meno kolegiją, pelnęs auksiausią – aukso medalyjį – atstovavęs išskirtinį atsidavimą. Šis pripažinimas žadėjo pabaigą jo oficialiam mokslui Britanijoje ir atvėrė duris karjerai, kurią apėmė nuolatinė, nekandantis smalsumas: kaip tiksliausiai atvaizdyti tai, ką matome.

Pop art pokario ir Los Anželesas

60-ieji dešimtmetis tapo David Hockney atėjimo laiku, kai jis tapo viena pagrindinių Pop art judėjimo figūru. Nors kiti šio stiliaus atstovai dažnai skliaudėsi prie amerikietiškos masinės kultūros komercinės estetikos, jo požiūris išliko asmeniškas ir jautrus. 1964 m. persikėlus iš Londono į Los Anželesą, jis išgyveno transformaciją, kuri visiškai pakeitė jo suvokimą apie spalvą ir šviesą. Intensyvi Kalifornijos šviesa tapo nuolatinė jo kūrybos palydovė, pašalinėdama bliedrius ankstyvosios kūrybos tonuos. Jis pradėjo dokumentuoti miesto žavesį iš svetimo žmogaus perspektyvos, sutelkdamas dėmesį į tai, kaip šviesa liečiasi paviršiais, ir į specifines, ryškias baseino blauzdas.

Šis laikotarpis apibūdinamas jo susidomėjimu laisvalaikio estetika ir gyvenimo pri 도시 (suburban) geometrija. Didelį laiko dalį jis skyrė stebėti, kaip vanduo juda ir atspindi šviesą – išščiuiui, kurį jis sėkmingai iškovojo per savo garsiuosius baseinų serijų ciklus. Šie paveikslai su aštriomis linijomis užfiksavo hedonistinišką baseino šilės gyvenimo ramybę. Jis atsidavė abstrakčiosios tendencijos, rinkdamasis vaizduoti žmones ir atpažįstamus daiktus. Jo to meto darbai dažnai tyrinėjo tylią santykių intymumą bei tai, kaip erdvė suvokiama per skaidrią, tiesioginę šviesą.

• A Bigger Splash (1967)
• Beverly Hills Housewife (1966)
• Portrait of an Artist (Pool with Two Figures) (1972)

Technika ir evoliuojantis vizualinis kalbos kodas

David Hockney kūryba yra nuolatinis judėjimas tarp skirtingų regėjimo būdų. Jis niekada nesidomėjo vieno mediai ribojamu kūrybos procesu, laisvai keliaujdamas per tapybą, piešimą, grafiką ir fotografiją. Jo požiūris dažnai prasideda nuo tiesioginio stebėjimo ir gyvo žmogaus bei objekto piešimo, kas leidžia išglausti autentišką vaizdinį. Naudodamas portretą, jis studijuoja, kaip veidas išlaiko savo panašumą, tačiau kartu eksperimentuoja su erdvinės struktūros kūrimu. Taikindamas atvirktai perspektyvą, jis narasko tradiciniškai suvokiamą sceną, sukuriant gylį, kuris skiriasi nuo standartinės fotografijos lygio. Fotografija dažnai tampa jo darbu pagrindu – jis naudoja kamerą, kad užfiksuotų trumpalaikį momentą, prieš jį perleidždamas į tapybos płūdį.

Tai, kaip jis manipuliuoja spalva ir šviesa, keitėsi kartu su jo įrankiais. Ankstyvoji kūrybos etapa buvo lydima akrilinių dažų naudojimo, siekiant pasiekti intensyvias, nasytojas spalvas, ypač vaizduojant baseinų vandens judesį. Vėliau jo žvilgsnys nukrypo link skaitmeninių medijų. Pradėjęs naudoti iPad ploktes, jis pradėjo peržiūrėti kraštovaizdžius, surasdamas naują būdą užfiksuoti besikeičančią gamtos šviesą ir spalvų žaismą. Šis perėjimas nuo fizinių dažų iki skaitmeninių ekranų atskleidžia nuolatinį susidomėjimą tuo, kaip technologijos gali pakeisti mūsų suvokimą apie vietą. Jo darbai yra šių techninių permainų archyvas – nuo tikslaus piešimo linijos iki sudėtingų, daugiasluoksnių skaitmeninių kraštovaizdžių kompozicijų.

• A bigger splash (1967)
• Portrait of an Artist (Pool with Two Figures) (1972)
• The Arrival of Spring in Woldgate (netaisyklingas datas)

Svarbiausi darbai ir ikoniškos tapybos

Tai, kaip šviesa padžiugos paviršių, dažnai diktuoja tapybos kryptį. 1961 metais We Two Boys Together Clinging per simbolizmą ir tekstą tyrė ryšio bei artumo esmę. Šis ankstyvasis kūrinys akcentuoja tarpusavio ryšius tarp žmonių bei jų buvimo pėdsakus. Vėliau, perėla į ryškias, nasytojas Kalifornijos spalvas pasikeitė ir tai, kaip vanduo buvo vaizduojamas plėtnioje. 1967 metais sukurtas A Bigger Splash užfiksuoja judesio akimirką baseine, naudojant aštrias linijas, kad parodytumėte šviesos ir skysčio sąveiką.

Už dėmesio centrienku dažnai persikeičia kraštovaizapis ir jame esantys žmonės. 1971 metais Mr and Mrs Clark and Percy sujungė draugystės ir charakterio jausmą. Šis portretų kūrybos požiūris tęsiusis 1972 metų darbe Portrait of an Artist (Pool with Two Figures, kuriame fotografijos naudojimas kaip parengiamoji medžiaga padėjo apibrėžti erdvės suskirstymą. Šie darbai demonstruoja nuolatinį susidomėjimą tuo, kaip mes suvokime erdvę ir kaip žmonės ją užima.

• We Two Boys Together Clinging (1961)
• A Bigger Splash (1967)
• Mr and Mrs Clark and Percy (1971)
• Portrait of an Artist (Pool with Two Figures) (1972)

Scenografija ir operos užsakimai

Vizualinė kalba, kurią David Hockney išvystė ant płaskiojo płasknio, teatro aplinkoje dažnai susiduria su kitokiu ritmu. Jo darbas scenografijoje reikalavo itin ilgų koncentracijos etapų, kartais vienai tik vienai spektaklio konstrukcijai skirtų daugiau nei metus. Jis perėjo nuo dvidimensės paveikslų erdvės prie tridimensės scenos platumų, kur sukūrė dekoracijas Mozarto Bliužvežio magiškaiems stebuklams. Šis transformacijos procesas reikalavo visiškai naujo požiūrio į šviesą ir judesį, leidžiančiu jo susidomėjimą perspektyva išversti į aplinkas, kurios gebėtų priglausti gyvą, dinamišką veikimą.

Jo darbas su opera apėmė tokius veiksmus kaip 1975 m. Igoro Stravinskio Paskutiniojo žmogaus pažanga išstawymas. Vėliau, 1990 m., jis sukūrė dizainus Giacomo Puccini’s Turandot. Šie projektai privertė jį mąstyti apie tai, kaip veikėlis juda per erdvę ir kaip scenografija gali keistis kartu su muzikos perėjimais. David Hockney savo kompozicijų suvokimą pritaikė ir mados pasauliui, sukūrė apvairą bei puslapius 1985 m. gruodžio Vogue prancūziško numerio. Visuose šiuose atvejais pagrindinis dėmesys išliko skiriamas to, kaip objekto kadras yra suformuota ir kaip spalva bendrauja su žiūrovio regėjimu.

Palikimas ir pasaulinė pripažinimo era

Ilga ir produktyvi karjera dažnai ap्याpasiuoti prestižiniais apdovanojimais, kuriuos suteikia didžiausi kultūros institucijai. 2000 metais David Hockney buvo apdovijotas už tapybą prestižine „Praemium Imperiale“ laureatos kūrinį. Vėliau, 2003 m., jis buvo išrinktas Karališkosios mokslų draugijos nariu. Šie pripažinimai lydėjo nuolatinį buvimą viešojoje erdvėje, kai jis, keliaujant iš ankstyvosios Pop Art judėjimo epochos, pasiekė įtakingiausių XX ir XXI amžiaus britų menininkų statusą.

Jo vieta kultūriniame kraštovaizdyje dar labiau tvirtinamoje 2018 m., kai jis buvo apdovijotas „Order of the Companion of Honour“ ordenu. Šis pripažinimas yra dešimtmečius trunkančio kūrybos kelio apžvelgimas – kelionės, kuri prasidėjo Jorkšyro pramoninėje drąsoje, tęsiusi skliausteliuose ryškioje Kalifornijoje ir galiausiai pasiekė skaitmeninę erdvę per iPad piešinius. Jo įtaka jauti ne tik galerijose, bet ir tai, kaip jis per įvairias medias išvaliojo mūsų suvokimą erdvės ir perspektyvos.

• A bigger splash (1967)
• American Collectors (Fred and Marcia Weisman) (1968)
• Portrait of an artist pool with two figures (1971)
• A bigger grand canyon (1998)

Kur galima pamatyti jo kūrinius šiandien

Norint ištiesiog susidurti su jo menas, galima keliauti į „Salts Mill“ galeriją Saltaire, kur veikia 1853 m. ekspozicija. Ši erdvė saugo daugybę jo darbių, išlaikydama subtilią ryšį su pramoniniu kraštovaizriu, kuriame praėjo jo jaunystė. Taip pat „David Hockney“ fondas rūpasi dideliu jo kūrinių kolektyvu, saugodamas pagrindinę jo kūrybos paliktį mokslui ir meninei pažinčiai.

Jo tapyba ir piešiniai yra išsklaidyti po didžiausias institucijas skirtinguose žemynuose. Jungtinėje Karalystėje jo kūrinius galima rasti „Tate“ kolekcijoje. Už Atlanto jo buvimas jautiamas Metropolitan Museum of Art bei Modernos meno muzejuje. Šios kolekcijos apima įvairius jo karjeros etapus – nuo ankstyvųjų figūratyvinių darbų iki vėlesnių, kupinų šviesos ir spalvos tyrimų.

• A bigger splash
• American Collectors (Fred and Marcia Weisman)
• Portrait of an artist pool with two figures
• A bigger grand canyon
• Place furstenberg, paris