Франсискас Гоја

Ispanų Sielos: Šviesos ir Tamsos Kūrybos Kelias

Francisco José de Goya y Lucientes, vardas, rezonuojantis per meno istorijos erdves, įkūnija nuostabią paradokso pusę. Jis buvo savo epochos produktas – įsiurbęs senųjų meistrų tradicijas – ir kartu vizionierius, numatęs modernaus meno nerimą ir ekspresyvumą. Gimė 1746 metais kuklaus Fuendetodos kaimelio Ispanijoje, Goya kelionė nuo siekiančio provincijos menininko iki karališkosios rūmų tapytojo, o galiausiai – žmogaus kančių ir visuomenės pūtymo kronikoriaus, yra liudijimas jo išskirtinių gabumų ir sudėtingų laikų, kuriuos jis patyrė. Ankstyvieji mokymai prasidėjo būtent keturiolikmečiu pas José Luzán y Martinez, padėdami pagrindą tradicinėms technikoms, prieš persikeldamas į Madridą ir tobulindamas savo įgūdžius su Anton Raphael Mengs, tuo metu dominuojančia menine jėga Ispanijos dvare. Šis pradinės formavimo laikotarpis įskiepijo jam formos ir kompozicijos meistriškumą, matomą jo ankstyvosiose užsakymuose – tapestorų dizainuose, kuriuose buvo pavaizduoti gyvi kasdienio gyvenimo vaizdai, atspindintys Rokoko pojūtį, apribotą išskirtinai ispanų realizmu. Santuoka su Josefa Bayeu, kito karališkojo rato dailininko seserimi, dar labiau įtvirtino jo padėtį meno pasaulyje. Šie ankstyvieji kūriniai, nors ir žavingi bei meistriškai atlikti, nedavė jokio pavyzdžio gilioms emocinėms perspektyvoms ir nerimtai tamsai, kurios apibrėš jo vėlesnį darbą.

Kilimas ir Transformacija: Nuo Rūmų Elegancijos iki Vidinio Neviešumo

Goya pakilimas Ispanijos karališkosios rūmų gretose buvo nuoseklus. 1786 metais jis tapo Karališkosios rūmų dailininku, užsitikrindamas srautą portretų užsakymų iš aristokratijos ir karališkosios šeimos. Šie portretai yra neeiliniai ne tik dėl techninio meistriškumo – Goya turėjo nepaprastą gebėjimą sugauti panašumą su nedrąsuoju atvirumu – bet ir dėl psichologinės įžvalgos. Jis ne tik piešė, kaip jo sėdūnai *atrodė*; jis atskleidė jų charakterio dalį, pažeidžiamumus ir net paslėptas nerimas. Grafienė Chinchón nėra tiesiog graži moteris elegantiškame sijone, bet figūra, spinduliuojanti intelektu ir galbūt šiek tiek melancholijos. Tačiau po rūmų sėkmės fasadu Goyoje vyko transformacija. 1793 metais sunkus susirgimas paliko jį giliai kurčiu, įvykis, kuris negrįžtamai pakeitė jo pasaulio suvokimą ir, atitinkamai, jo meną. Šis negalavimas nuskandino jį intensyviame savirefleksijoje ir izoliacijoje, nutraukdamas ryšį su socialiniu gyvenimu, kurio anksčiau mėgavosi, ir priversdamas jį į vidų, link tamsesnės, subjektyvesnės realybės. Jo meno stiliaus poslinkis buvo dramatiškas. Dingo šviesios spalvos ir linksmi vaizdai; jų vietoje pasirodė niūrūs tonai, laisvas teptukų darbas ir kompozicijos, kupinos emocinio intensyvumo. Jis pradėjo tyrinėti beprotybės, smurtas ir nereguliarumas temas, numatydamas nerimą, kuris apims Europą artimiausiais metais.

Tamsios Vizijos: Kaprichos, Katastrofos ir Juodieji Paveikslai

Šis meninis fermentacijos laikotarpis pasibaigė kai kuriais iš Goya įtakingiausiais darbais. Los Caprichos, aštuonių gravirų serija, paskelbta 1799 metais, yra griežtas ispanų visuomenės satyros – jos keistenybės, tikėjimo ir moralinės korupcijos atskleidimas su nedrąsu humoru ir kandžiu ironijos aštrumu. Vaizdai yra groteskiški, tačiau patrauklūs, apgyvendinti raguotojų, pabaisų ir aristokratijos karikatūrų, visi atlikti pagal meistrišką graviravimo techniką. Tačiau būtent The Disasters of War (Karo Katastrofos), sukurtos tarp 1810 ir 1820 metų, tikrai įtvirtino Goya reputaciją kaip nedrąsų žmogaus kančių kronikoriaus. Šie siaubingi graviruotės vaizduoja Pirėnų karo brutalumą – abiejų pusių padarytas baisumus, badą, bejėgiškumą ir visiškas destrukciją, kurias patyrė ispanų žmonės. Tai nėra herojiški mūšių vaizdai; tai yra nedrąsių jo siaubimų atvaizdų, neturintiems jokio romantizmo ar apdainavimo, vaizdavimas. Galbūt labiausiai nerimą keliantys yra The Black Paintings (Juodieji Paveikslai), keturiolikos muralų serija, kurią Goya tiesiogiai nutapė savo namo sienose, „Quinta del Sordo“ (Kurčio Vyro Vila), tarp 1819 ir 1823 metų. Šie darbai – įskaitant baisią Saturn Devouring His Son (Saturnas Valgo Savo Sūnų) ir haunting Asmodea – yra nuolydis į žmogaus psichikos tamsiausius kampelius, išreiškiantis bejėgiškumo, beprotybės ir egzistencinio siaubo temas neprieinamu intensyvumu. Jie atspindi radikalų nutolimą nuo tradicinių meninių konvencijų, numatant abstraktaus meno ekspresyvią galią.

Palikimas: Inovacijų ir Poveikio Palikimas

1824 metais nusivylęs politiniu nerastu Ispanijoje, Goya ieškojo uostos Borodėje, Prancūzijoje, kur jis tęsė darbą iki savo mirties 1828 metais. Jo paskutiniai metai buvo pažymėti atnaujintu dėmesiu graviravimui, kuriame viršūnės buvo La Tauromaquia serija, tyrinėjusi bullfighting spektaklį ir brutalumą. Francisco Goya palikimas yra didelis ir toli siekiantis. Jis stovi kaip kertinis figūras meno istorijoje, užpildęs senųjų meistrų ir modernaus judėjimo tarpą. Jo įtaka galima pamatyti begalėje menininkų, kurie jam sekė – nuo Édouard Manet ir Pablo Picasso iki Francis Bacon – visiems patraukus ekspresyviam teptukų darbui, psichologinei gilioms perspektyvoms ir norui susidurti su nepatogiomis tiesomis. Jis iššūkavo meniniams konvencijoms, priėmė naujoves ir drįso tyrinėti žmogaus patirties tamsesnius aspektus, palikdamas kūrinių rinkinį, kuris iki šiol rezonuoja su publiku. Goya ne tik piešė paveikslus; jis laikė veidrodį visuomenei, priversdamas mus susidurti su savo trūkumais ir pažeidžiamumu bei primindamas žmogaus dvasios nuolatinę – ir trapumą.

Temos ir Technikos

Visoje savo karjeroje išryškėja kelios pasikartojančios temos. Žmogiško keistenumo ir visuomenės korupcijos tyrinimas yra ryškus Los Caprichos, o karo siaubai brutaliai vaizduojami