Janas VermejerisPaveikslai, biografija ir muziejaus kolekcijos

Janas Vermejeris: ankstyvoji gyvenimo era

1632 metų spalio mėnesį Nyderlandų krašte, Delfto mieste, į šį pasaulį atėjo vaikas, kurio vardas tapo sinonimu šviesai. Janas Vermejeris augo šeimoje, kurioje prabangių medžiagų tekstūros ir meno prekiavimas buvo kasdienybės ritmo dalis. Jo tėvas, Reijnier Janszoon, buvo ne tik subtilių audinių audėjas, bet ir meno prekiautojas. Šis dvipusnis gyvenimas reiškia, kad jaunasis vyras augo tarp taktilios tekstilės realybės ir tapybos kūrinių įsigijimo verslo subtilybių. Jo motina, Digna Baltens, rūpinosi šeimos buitimi, kol šeima žaudė svarbų vaidmenį socialiniame ir ekonominiame miesto gyvenime.

Šeimos religinės ir socialinės sąsajos buvo užmarkytos kriktymu Delfto „Nieuwe Kerk“ bažnyčioje 1632 m. spalio 31 d. Augdamas tokio aplinkos poveikyje, Janas Vermejeris susipažino su prekybos mechanizmais ir pigmentų fizinėmis savybėmis dar prieš tai, kai jo vardas tapo pripažintas menininkas. Ankstyvojo gyvenimo stabilumas pasikeitė 1652 m. spalio mėnesį, kai mirė jo tėvas. Šis praradimimas jauną žmogų uždavo nebeglaistomą atsakomybės svorį, nes jam atitekė šeimos meno prekiavimo verslas. Jis turėjo užimti savo tėvo vietą, valdant tapybų prekybą ir kartu ieškodamas savo meninio kelio skubiuose Delfto gatvėse.

Santuoka ir religinis apsisprendimas

1653 m. balandį gyvenimo Janas Vermejeris trajektorija pasikeitė dėl santuokos su Catharina Bolnes. Ji buvo katalikė, ir jos kilmė į Delfto jo egzistenciją įnešė naują sudėtingumo sluoksnių. Norėdamas pagarbiai žiūrėti į šį sąjungą ir šeimą, kurią jis kūrė, Janas Vermejeris paliko savo vaikystės protestantišką tikėjimą ir persisvynė į katolikinystę. Tai buvo esminis asmeninis posūkis, reikalaujantis mokėti naviguoti religiniame krajobrate didelėje protestantiškų tikėjimų mieste.

Ši sąjunga nebuvo tik privati dviejų žmonių istorija; jai neigiamai ar teigiamai darė įtaką Catharina motinos, Maria Thins, buvimas. Sutiepę savo gyvenimus, Janas Vermejeris persiklausė į namus, priklaSIANčius jo uošviai. Šis gyvenimo vietos pokytis įdiegė jį kitokios kasdienybės ir namų sferos širdyje – aplinkos, kuri buvo formuojama dėl Maria Thins įtakos bei suteiktos stabilumo. Gyvenimas jos šeimoje suteikė jam stabilumo ir priklausymo jausmą, kol jis toliau tobulino savo meninį meistriškumą ir rūpinosi šeimos interesais.

Meninis ir techninis meistriškumas

Janas Vermejeris savo gyvenimo paskirtį rado tyloje ir ramybėje kasdienio buities. Jis savo dėmės įlenkė į interjerų scenas, dažnai vaizduodamas vieną vienintelį žmogų, pasindulį privamoje, intymioje akimirkos meditacijoje. Jo kūrybos stilius apibrėžtas ypatingu, itin kruopščiu šviesos valdymu. Jis ne tiktai tapė kambarį; jis užfiksavo, kaip šviesa skrieja per jį, liečiant keraminį bokalą ar duonos])): su tokia aiškuma, kuri atrodo beveik mokslinė. Siekdamas šio tikslo, jis tašydavo itin plonus dažų sluoksnius, kurdamas glajus, leidžiančius šviesai prasiskverbti į paviršių ir atsispirti iš paties płatinio, suteikiant paveikslui vidinę spindesį. Jis net tašydavo nedidelius dažų taškelius, kad perteiktų, kaip šviesa žibrenti nuo įvairių paviršių.

Tokia tikslumas ir preciziškumas kveičia mintį apie gilią pažįstamumą su optikiniais įrankiais. Tikėtina, kad naudojant camera obscura, jam buvo lengviau užteikti sudėtingą kambario geometriją ir tai, kaip šviesa krenta ant skirtingų tekstūrų. Jis suprato, kaip žmogaus akis suvokia erdvę, todėl dažnai piešdavo tam tikras vietas nesutamaikytomis, „išblėvusčiomis“, taip sukuriant gylio ir perspektyvos pojūtį. Ši technika kviečia žiūrovą įeiti į patį kambarį, suteikdama erdvėms apčiuopiamumo. Janas Vermejeris nebuvo skubių brushių žmogus; jo kūrybos procesas buvo lėtas ir apgalvotas. Siekdamas pasiekti savo unikalias spalvas, jis remėsi brangia medžiaga, o stebinamas mėgaukas – giliausia ultramaryno mėlyna, išgaunama iš brangaus lapis lazuli akmens.

• Mergina su perlo auskaru
• Pienininke
• Lakstininkė
• Astronomas

Pagrindiniai šedevrai ir garsiausi darbai

Janas Vermejeris kūrė nedaug, tačiau kiekvienas jo darbas pasižymi ypatingu, tyliu svoriu. Verslyje apie 1665 metus gimė „Mergina su perlo auskaru“ – kūrinys, kuriame pagrindinis dėmesys sutelkiatės į tai, kaip šviesa užsukia vieną, švytintį tašką. Kitoje scenoje, sukuriant： apie 1658 metus, „Pienininke“ vaizduoja moterį, liejančią pieną į keraminį indą; jos buvimas užpildo kambarį nuolatinio, kasdienio tikslo jausmu. Šie paveikslai demonstruoja jo gebėjimą rasti gilią prasmę ir eiti per koneksčius paprasčiausiose, kasdienėse užduotėse.

Kai kurie jo paveikslai buvo pažymėti paties autoriaus rankos ženkuliais, suteikdami retą tikslumą jo kūrinių katalogui. „Astronomas“ ir „Geografas“ yra lygūs darbai, kuriuos jis asmeniškai pasirašė ir pažymėjo datą. Šie kūriniai dažnai atskleidžia žmogų, domintį pasaulio mechanika, nesvarbu tai būtų žemės žemiečių studijų ar žvaigždžių judėjimo stebėjimas. Net savo nedaugingiausiame darbe, „Lakstininkė“, kurio matmenys siekia tik 24,5 cm ir 21 cm, Janas Vermejeris sugebėjo įamžinti intensyvaus, neįtikėtinai koncentruoto dėmesio jausmą.

Muzika taip pat suradimo savo vietą jo kompozicijose. „Koncertas“ vaizduoja vyrą ir dvi moteris, kartu atlikančius muziką – sceną, kuri užfiksuoja trumpalaikį garsiaus ir ramybės akimirką. Jo paveikslai dažnai primena laikiną sustojimą, akimirką, kai šviesa nusėda ant paviršiaus ir sustoja ten, kviečiant lėtai ir atidžiai stebėti detalų gyvenimą, prasme gyvenamą tyliuose Delfo kampeliuose.

Palikimas ir Jano Vermejerio atradimas

Kai 1675 metų gruodį Delfte Janas Vermejeris pasitraukė į amžiną tylytį, jam buvo tik keturi pusmetai. Jis paliko už 余 šeimą ir nedidelę paveikslų kolekciją, tačiau jo vardas ne išliko viešosios atminties centre. Per beveik du šimtus metų jo kūryba pasitraukė iš pagrindinės menedžiamosios istorijos šviesos, tapdama tyli ir beveik pamiršta figūra, apie kurią žinojo tik paskutiniosios jo mirtį prisimanančios kartos.

XIX amžius atnešė esminių pokyčių vėlyvojo baro erai. Istorikai pradėjo giliau stebėti jo subtilias, kasdienio buities scenas, ir vėl sugrąžino jo vardą viešumo į akis. Šis kūrybos atradimas iš esmės pakeitė to, kaip pasaulis suvokė jo nedidį kūrinių kiekį. Laiku, kai mokslininkai siekė atskirti autentišką meistro ranką nuo apgulinkų, jam priskutam paveikslų skaičius gerokai pasikeitė. 1866 metais jo darbių skaičius siekė 74, tačiau šiandien ši skaičius susiaustė iki 34.

Šis identifikuotimo procesas buvo lėtas ir itin kruopštus. Reikėjo itin jautrios akies, kad galima būtų išskirti jo unikalų šviesos ir spalvų naudojimą iš daugybės kūrinių, kurie buvo neteisingai priskirti jo rankai. Šiandien Janas Vermejeris yra tvirtai įtvirtintas meno pasaulyje, jo reputacija išauginta iš tų kelių dauginės płatų, kurios išgyveno ilgojo pamiršimo ir nežinomybės tylos laikotarpį.

Kur galima pamatyti jo kūrinius šiandien

Norint pajusti tuos tylius akimirkas, kuriuos Janas Vermejeris įamžino savo drobėse, kyla kelionė per kelis miestus. Amsterdame, Rijksmuseum saugo Pienininke – paveikslą, kuriame šviesa nuostabiai apskliaudžia keraminį indą ir duoną. Jei pasiekite Hago, Mauritshuis pristatys jums Merginą su perlo auskaru. Šie šedevrai lieka ten, kur ilgus metus rūpinasi jo mažą, bet itin tiksliai sukurta kūryba.

Jo tapyba pasiekia ne tik Nyderlandų ribas. Paryžiuje, Louvre muziejuje saugoma Lakstininkė – nedidelė, bet kupina subtilių kasdienio darbo detalių kompozicija. Už Atlanto, Niujorko Metropolitan Museum of Art eksponuoja Moterį prie stalo miegująčią (detalą). Berlyne, Staatsliche Museen kolekcijoje galima rasti Moterį su perlių karjona (detalą). Net Bostone, Isabella Stewart Gardner Museum saugo Koncertą – paveikslą, kuris iki šių dienų išlieka prarastas.

• Astronomas
• Žemiekmabis
• Tapybos menas