Luis Menéndez PidalPaveikslai, biografija ir muziejaus kolekcijos

Pradinis gyvenimas, šeima ir mokslas

Luis Menéndez Pidal gimė 1861 metais Ispanijoje, Payeres mieste. Jo vaikystę ir augimą lemia ne tik šeimos aplinkos įtaka, bet ir profesinės reikalavimai jo tėvo, Juan Menéndez Fernández, teisėjamio, kurio karjera reikalavo dažnų šeimos persikėlimų. Nors jo broliai, Juanas ir Ramónas, vėliau įsitvirtino kaip išskirtiniai istorikai ir rašytojai, Luiso gyvenimo kelias buvo grėsta įtampą tarp šeimos lūkalių ir asmeninių svajonių. Tėvas stengėsi jį veltiniame teisinio karjeros kelias, kurią Luisas galiausiai ir pasirinko, 1884 metais įstojęs į Oviedo universitetą ir įstojęs teisės laipsnį.

Tačiau tikrasis jo pašalūdis ir kvietimas buvo tapioja. Praleidęs laiką Oviedo, jis ieškojo oficialaus mokymo „Escuela de Bellas Artes de San Salvador“ mokykloje. Šis studijų etapas suteikė techninį pagrindą, reikalingą perlieti amatoriškumo slieną. 1885 metais jis persikėlė į Madryt, kad studijuotų „Escuela Superior de Pintura“, kuri buvo „Real Academia de Bellas Artes de San Fernando“ filialas. Po Alejandro Ferrant vadovavimu Luisas pradėjo griežtą mokymą, kuris leido jam transformuotis iš teisės studento į profesionalų dailininką.

Mokslai Italijoje ir grįžtams į Ispaniją

Menéndez Pidalio kūrybinis kelias ir jo asmeninė evoliucija pakrypo nuo įprasto kryptos tada, kai stipendija leido jam žengti už Ispanijos jas.

Šis studijų laikotarpis Italijoje suteikė itin svarbią techninę discipliną, reikaląsią, kad jis galėtų peržengti ankstyvojo mokymosi ramybę. Romoje jis dirbo kartu su tokiais meistrais kaip José Villegas Cordero ir Francisco Pradilla, nuolat pasisavindamas unikalią šių išaugintų menininkų metodiką. Tai nebuvo laikas laisvą wanderišką klaidžiojimąsi; tai buvo tikslingas ir kruopščiai orientuotas įgūdžių kaupimas, pasiekiamas tiesioginio kontakto su išskirtiniais praktikos meistrais dėka.

Jo meninė mokymosi kelionė tęsiemssi Florencijoje, kur jis praleido laiką Accademia Ussi mokykloje. Jungtinis susidavimas su Italijos tradicija suteikė jo kūrybai papildomo formalaus disciplinos sluoksniu. Išvykęs į Europą, 1888 metais grįždamas į Ispaniją, jis nebuvo vien merektis akademijų mokinys, o tapo dailininkas su išskirtine, patyrusia ir giliąja žingsmo perspektyva. Jis sugrįžo ne tik su naujomis techninėmis žiniomis; jis atvyko su profesine branda, kuri vėliau tapo jo karjeros pagrindu Madride.

Pripažinimas ir meninė sėkmė Madride

Perėjimas į Madridą 1892 metais pažadėjo svarbią institucinę patvirtinimą Luis Menéndez Pidal kūrybos kelionėje. Jo atvykimas į sostinę nebuvo tik paprastas aplinkos pokytis, bet ir tvirtas profesinės padėties įtvirtinimas Ispanijos meno hierarchijoje. Šis jo karjeros etapas buvo apžvelgiamas kaip transformacija: iš Italijos tradicijų mokinio jis tapo pripažinta figūra nacionalinėje menės, užsitikinęs vietą tarp savo kartos įtvirtintų dailininkų.

Jo gebėjimas pritraukti dėmėsio buvo įrodytas 1890 metų Nacionalinėje gražiųjų menų parodoje. Ten jis pelnė antrojo luomuo medalyjį už savo kūrinį A buen juez, mejor testigo. Šis pripažinimas neapsiribojo tik akademiciniaisis aplinkomis; jo darbai patraukė aukščiausius Ispanijos visuomenės sluoksnius. Regentė María Cristina įsigijo keletą jo paveikslų, faktas, kuris galutinai įtvirtino jo reputaciją tarp elitos. Sėkmė Madride buvo pagrįsta šiuo unikaliu kritikos vertinimo ir aukščiausio lygio globėjų derininiu laimėjimu.

Vėlesnio kūrybos etapas ir akademinė veikla

Pradėjus XX abadmeniui, Luis Menéndez Pidal įtampa jo kūryboje pradėjo persikelti iš platinų, spalvingų płatinų į mokymo salis, kur jis tapo mentoriumi būsimiesiems meistrams. 1900 metais jis buvo paskirtas „Escuela Superior de Artes Industriales“ profesoriumi. Ši pareiga 1901 metais vėl pasikeitė į naują, dar didesnę atsakomybę, kai jis persikeldė į „Escuela de Artes y Oficios Artísticos“, kur priklausavo už dekoratyvinį tapybą priežiūrą. Šie paskyrimai tvirtai įtvirtino jo statusą tarp institucinio Ispanijos meno švietimo pagrindų, iškeliaudami jį už paprasto žanro scenų kūrimo ribas į oficialų kitos kartos menininkų formalaus ugdymo sferą.

Jo akademinė karjera pasiekė savo aukštumą, kai jis užėmė piešimo katedros vadovo vietą San Fernando akademijoje. Tai nebuvo trumpalaikė funkcija; jis išlaikė šią prestižinę pareigą su neįtikėtina nuoseklia, tęsdamas ją iki pat sulaukęs siedemties metų ir pasitraukęs nuo veiklos. Ilgalaikė jo dalyvistika akademijoje užtikrino, kad jo techninis požiūris į piešimą dešimtmečius išlieka esmine šios institucijos mokymo programos dalimi, formuojant meninę mintį ir įgūdžius daugybei naujų talentų.

Pagrindiniai darbai ir išskirtiniai pasiekimai

Luis Menéndez Pidal reputacija remiasi jo gebėjimu pelnyti aukščiausios lygos pripažinimą itin konkurencingoje Ispanijos plenarijų apyvaros aplinkoje. Jo sėkmė nebuvo atsitiktinė – ji buvo pagrįsta konkrečiais, apdovanojamais kompozicijomis, kurios apibrėžė jo profesinį statusą. 1892 metais jis pelnė aukščiausios klasės medalyus už kūrinį La cuna vacía. Šis pasiekimas tapo signalu, leidžiuoju jam įsitvirtinti kaip svarbiai figūrai žanro dailėje. Šią sėkmę jis pakartojo 1899 metais, pelnėdamas dar vieną aukščiausios klasės medalyus už paveikslą Salus infirmorun.

Techninis meistriškumas Luis Menéndez Pidal kūrinys ypač ryškiai pasireiškia jo dažniausiai cituojamuose darbuose. Lazarillo de Tormes išlieka esmine jo repertuarą dalimi dalimi, demonstruojančia jo skubų dėmę žanro scenoms. Šie darbai atspindi disciplinuotą požiūrį į tematiką, kuris sukūrė gilų rezonansą Nacionalinės gražiosios dailės parodos jurių tarpOje. Gebėjimas naratyvines temas išversti į vizualinę formą pelnė ne tik kritikos dėmę, bet ir Ispanijos elitos dėmę, įskaitant regentę Marią Cristiną, kuri įsigijo kelis jo paveikslus.

• La cuna vacía
• Salus infirmorun
• Lazarillo de Tormes

Vėliavosios metų apžvalga ir mirtis

Paskutinis Luis Menéndez Pidal gyvenimo knypos puslapis buvo pažymėtas staigiu posmąčių užbaigimu po ilgo ir produktyvaus akademinio veiklos etapo. Pradeidus formavimo būdu kurti kitą kartą ispanų menininkų kartą, jis pasitraukė iš San Fernando akademijos. Šis atsisveikinimas nuo oficialių pareigų buvo trumpalaikis: Luis Menéndez Pidal mirė Madride 1932 metų vasario mėnesį, vos kelias mėnesius po to, kai paliko savo karjerą akademijoje.

Jo kūrybinė ir mokslo įtampa tęsiusi per kitą kartą per jo sūnų, Luis Menéndez Pidal y Álvarez. Nors vyresnysis Luis Menéndez Pidal savo kūryboje orientuojasi į žanrinę sceną, jo sūnus pasirinko kitokį kelią – architektūros ir pastatų restauravimo lauką. Šis perėjimas nuo platikos nuo drobės iki struktūrinės architektūros saugomento žymi šeimos ryšį su Ispanijos vizualia ir fizine istorija bei jo tęsinį.