ViltisGeorge Frederic Watts · 1886

Tyra prosa: gilus George Frederic Watts' kūrinio „Viltis“ grožis

George Frederic Watts kūrinys „Viltis“, nutapydytas 1886 metais, nėra tik paprastas portretas; tai atkaklumos įtvirtinimas, vizualus meditacijos procesas apie nepasiduodantį dvasią nepalengviausių išbandymų akimirkomis. Sukurtas dviem skirtingomis versijomis – viena saugoma privaloje kolekcijoje, o kita puoselėjama Tate Britain sienose – šis dalyje aliejuje peržengia savo teminę ribą ir tampa universaliu tykamosios valios bei nepalaukiamos grožio siekimo simboliu tamsumoje. Watts, esantis simbolizmo judėjimo svarbiausia figūra, meistriškai išvengia akivaizdaus optimizmo, aplinkus išteikdamas itin jaudų pažeidžiagumo ir nekliudomos tikėjimo vaizdą. Darba iškart pritraukia žiūrovą savo nuobliavotu paleta – dominuojančiais gilių mėlyvos, ruda ir pilvos spalvos – kurioje susidaro apolūgiškos melancholijos atmosfera. Tačiau šioje tamsioje fone atsiranda viena, šviesiai spindulianti šviesos linija, užsimergianti apie neįgaliojamą žmogaus dvasios galią.

Figūra ir jos našta

„Viltis“ širdyje sėdi moteris, užvytiota skliaustu, kuris slenka jos veidą, tačiau iš jos brizduoja nepriešinamų vidinės stiprybės jausmas. Ji sėdi ant globusio – galingo pasaulinių rūpesčių ir egzistencijos svorio simbolio – ir su delicate graža linkuoisi į nuidrėtą lirą. Pati jos poza pasakoja itin daug: tai nėra panikos veiksmo ar desperatiško troškimo ištryžimas, o labiau kantryje klausymosi procesas, tylus to, kas liko, suvokimas. Jos rankos susiungtos prieš veidą, kas užsimerdo tiek introspekciją, tiek apsauginį gestą, tarsi ji saugintųsi nuo aplinkos užliekančios tylybės. Tai nėra triumfališka vilties deklaracija; tai nešvarus, beveik trapus jos galimybės pripažinimas. Menininkas tyčia vengia romantiizuoti kančias, pristomdamas vietoj to gryną ir nuoširdų pažeidžiamumo vaizdą – pripažinimą, kad viltis nėra visada garsios ar džiugios, bet dažnai ji šnabžda tyliuose sielos kampeliuose.

Canvasas, kurioje įpinta simbolika: muzika, tylos ir nematomasis

Watts genialumas paslėptas meistriškame simbolizmo naudojime. Pati liera yra esminis elementas, reprezentuojantis muziką – ne tik auditorinę maloną, bet ir įkvėpimą, prisiminimą bei ryšį su kažkuo, kas yra už materialaus pasaulio ribų. Svarbu, kad iš visų meninio įrankio išlieka tik viena* nepažeista stega; šis tyčia sukurtas skaidrumas pabrėžia trapumą, kurį kelia viltis, užsimergindamas, kad net ir tamsiausiais Laikais lieka galbūt pagerbos grožio kibirkštė. Po moterimi esantis globas simbolizuoja paties gyvenimo patiesių, iššūkių bei atsakomybių berto vastumą. Jos veidą uždangantis skliaustas yra ypač reikšmingas – jis atstresentia než knownumą, neapibrėžtumą, su kuriuo susiduriame, bei drąsą šį neaiškumą priimti. Pastebėta, kad Watts pirmosiame versle viršutiniame kairiame kampare esančią žvaigždę paliko, pasirinkdamas askesnį pateikimą, kuris leidžia suprasti, jog viltis nereikalauja išorinės patvirtinimo ar dieviškos intervencijos; ji slypi mūsų viduje.

Istorinis kontekstas ir Wattso vizija

1886 m. sukurta „Viltis“ atspidės plačiaios simbolizmo mokslos susidomėjimo spiritualizmu, psichologija ir vidine gyvenimo sferą. Wattsas buvo stipriai paveiktas savo kelionių į Italiją, ypač susipažinimo su renesansio menu ir filosofija, kas pamodulavo jo įsitikinimą, jog menas turėtų tyrinėti abstrakčias idėjas bei emocijas, o ne tiesiog vaizduoti realybę. Šis paveikslinis gimė asmeninės gėla laikotarpiu Wattsui – jo anūkiena neseniai buvo mirusi – todėl kūriniui suteikė dar daugiau emocinio gylio. Menininkas siekė užfiksuoti ne tik pačią *vilties jausmą*, bet ir jos esmę – tai tykį, ramų ištikimumą priešais praradimą ir neapibrėžtumą. Šis kūrinys dera su platesniu Wattso projektu kurti „Gyvenimo namus“ – alegorių ciklo paveikslų, skirtų pervaldyti visą žmogaus patirties pilnąją breadth.

Ilgalaikė palikimas: „Viltis“ kaip įkvėpimas

„Viltis“ ir šiandien skleidžia galingą rezonansą, ne tik dėl savo meninės vertės, bet ir dėl savo amžino pranešimo. Tai priminimas, kad net ir giliausios liūdesio bei nevilties akimirkomis išlieka gebėjimas tikėti – trapūs, tačiau tvirti lygybės veksmo siūlanti geriausia, mūsų su kažkuo didesniu nei patys, jungiančia siūlė. Šio kūrinio įtampa išsipleta už meno pasaulio ribų; jis buvo minimas kaip įkvėpimas tokio masto asmenybės kaip Barackas Obama, kuris savo 2008 metų kampanijoje panaudojo šio paveikslio stiprų simbolizmą. „Vilties“ reprodukcijos tarnauja kaip stiprus priminimas, kad net susidūrus su neįtikėtiniais iššūkiais, tylo ir tvirtas siekimas rasti grožį bei prasmę gali palaikyti mus tamsiausiomis laikotarpiais. Tai kūrinys, kuris kviečia kontemplacijai, skatindamas žiūrovą apmąstyti savo pačių vilties ir atsparumo šaltinius – tikrai išskirtinis įrodymas neblėstančios žmogaus dvasios galios.