La Biennale di Venezia kilmės ir istorija
La Biennale di Venezia šaknys siekia 1893 m. balandžio 19 d. Venecijos miesto tarybos priimto sprendimo. Šis teisinis aktas tapo viena iš Venecijos intelektualistų grupės, vadovaujama tuometinio mero Riccardo Selvatico, pasiūlytų iniciatyvų rezultatu. Pagrindinis tikslas buvo įkelti nacionalinę dvienmetę meno parodą, kuri skatintų kūrybinę veiklą bei meno rinką tiek pačiame mieste, tiek suvienintoje Italijos valstybėje. Šios iniciatyvos dėka 1895 m. buvo surengta pirmoji meno paroda, o pati institucija oficialiai įdiegliai kaip kultūrinė draugija.
Per kitus dešimtmečius organizacija plečia savo veiklos horizontus, išėjęs už pradinio vizualinio meno rėmų. Institucijos struktūra nuolatos evoliucionavo per įkūrimus įvairius specializuotus sektorius: 1930 m. atsirado muzikos, 1932 m. – kino, o 1934 m. – teatro sektoriai. Vėliau, 1980 m., prie jų prisidėjo architektūros sektorius, o 1999 m. buvo įsteigtas šokio sektorius. Šis multidisciplinarinis augimas yra tikro pagrindinio atspindys besikeičančiai šiuolaikinės kūrybos praktikos lazdai.
Svarbus institucinis lūžis įvyko 2004 m. sausį. Per įstatymų reformos dekretą La Biennale di Venezia przekurtas į Fondą. Šis pokytis pakeitė administracinį institucijos pagrindą, tačiau išlaikė nepakeičiamą įkvėpimą organizuoti tarptautinius renginius bei skatinti naujausias meno tendencijas. Institucija ir toliau tęgia savo veiklą per įvairius departamentus, išlaikydama savo presence Venecijoje per Giardini di Castello ir Arsenale.
Įvairios La Biennale di Venezia departamentų evolucija
Multidisiplinarinė La Biennale di Venezia struktūra atspindi ilgalaikį įsipareigojimą įvairioms kūrybinės išraiškos formoms. Nors pamatai buvo laidžiami artus sektoriuje, per XX amžių institucija nuolat pleto savo horizontus, siekdama apimti visą meno spektrą. 1930 metais įtvirtinamas muzikos sektorius, o po jo, 1932 metais, prisidavė ir kino sektorius. Netrukus, 1934 metais, prie jų prisidėjo ir teatro departamentas. Šios specializuotos sritys leidžia vykti nuolatiniam, gyvybingam dialogui tarp skirtingų menologų, kviesdami į susidūrimą į unikalią Venecijos kultūrinį kontekstą.
Vėlesni pokyiai suteikė ypatingą dėmesį aplinkos architektūrai ir kūrybinės ekspresijos judesiui. 1980 metais įkurtas architektūros sektorius papildė šią meninę palatą, o dar naujausias, 1999 metais, prisidavė šokio sektorius. Tokia evoliucija užtikrina, kad institucija išlieka šiuolaikinės praktikos uostu, apimančiu daugybę disciplinų. Ši organizacija veikia pagal įstabiliosios fondacijos modelį, kurį įtvirtino 2004 m. sausio mėnesį priimtas įstatymų reformos dekretas.
Pagrindinės erdvės ir jų vietos
La Biennale di Venezia ekspozycinės erdvės yra išsklaistytos po įvairias Venecijos vietas bei Lido salą, kurios kiekviena pasakoja savo istoriją. Giardini di Castello veikia kaip pagrindinė vizualinio meno ir architektūros aplanka. Šioje parkine erdvėje įsiliesina trisdešimt nacionalinių pavilionų, o tarp jų išsiskambia Britų pavilionas – XIX amžiaus neoklasikinio stiliaus pastatas, kuris nuo 1909 metų yra tapęs skirtingų tautų kūrybos namais. Giardini suteikia tą už Pilėtį ir struktūrą, kurioje tarptautinės ekspozicijos gali laisvai pulsenti ir bendrauti su aplinkos ramybe.
Didelę eksponavimo kraštuotės dalį užima Arsenale. Kadaise pulsuojantis jūros laivų statų gamyklos uostas, ši pramoninė vieta šiandien tampa vizualinio meno ir architektūros bei kūrybos erdve. Arsenale mastas ir istorinis svoris leidžia kurti milžiniškas, įkvepiančias instaliacijas jo senovytuose pastatuose. Netoliese esantys Teatro alle Tese ir Teatro Piccolo Arsenale suteikia reikiamą sceną šokio, muzikos ir teatro menui, kurio kūrybai būtinas dinamika ir skambis. Šios erdvės yra pritaikytos judesiui bei garsui, kuriems reikia laisvės performanso menas sektoriams.
Kinematografinės ekspozicijos koncentruojasi Lido saloje. Palazzo del Cinema ir Palazzo del Casinò yra pagrindinės šių kino pristatymų erdvės. Tokia vietų paskirstymas užtikrina, kad skirtingos La Biennale di Venezia disciplinos vyktų aplinkos, idealiai atitinkančios jų specifinius poreikius – nuo atvių Giardini erdvuo iki specializuotų, kino menui skersų Lido salų.
Britų paviljonas ir jo palikimas
Įsikūrę po žaibrinėmis Giardini žemėmis, Britų paviljonas yra XIX a. neoklasikinio stiliaus pamiegliojęs pastatas, įžymėtas kaip kultūrinio palikimo objektas. Pradžioje buvęs kafenė-restoranu, šis kūrinys 1909 m. buvo transformuotas į meninę erdvę E. A. Rickardso rankų. Britų taryba perėmė pastato priežiūrą 1937 m., taip užtikrindama ilgalaikį ir stabilią buvimą La Biennale di Venezia erdvių sferose.
Nuo šios transformacijos laiko paviljonas tapo sceną daugiau nei 600 Jungtinės Karalienystės menininkų. Per dešimtmečius kūrybinės𝙈 selekcijos procesas evoliucionavo, atitinkamai atspindėdami besikeičančius meno praktikos tendencijas. Nuo 1970-ųjų metų paviljonas išlaikė išskirtinį orientaciją, kasmet skirdamas savo erdvę vienam menininkui arba konkrečiai kūrybinės praktikai.
Paviliono istoriją puoselia britų meno titanų buvimas. Tarp išckiausių dalyvių galima išskirti tokius vardus kaip:
- Henry Moore
- Barbara Hepworth
- Francis Bacon
- Lucian Freud
- Anish Kapoor
- Tracey Emin
Parodos ir meninė tyrimai
La Biennale di Venezia veikia biennialiniu ciklu, kas metai keisdamasi tarp tinklų meno ir architektūros, kurdamas unikalią kūrybinę pulsaciją. Kasmetinė, nuo gálvos mėnesio iki laprosčio, šešių mėnesių trukmės viešųjų parodų era užtikrina nepertraukiamą institucijos buvimą Venecijos kultūros peizaže, suteikdama struktūrizuotą ritmą tarptautinei dalyvavimui. Šią istorinę tęstinumę ir meninę atmintį saugo ASAC – La Biennale di Venezia istorinių šiuolaikinio meno archyvų fondo, kuri saugo esminę dokumentaciją apie šios institucijos epochas.
Tyriminė veikla ir profesionalus tobulėjimas yra neatsiejami nuo institucinės struktūros esmės. 2014 metais buvo įprastintas „Venice Fellowships“ programos projektas, skirtas remti dirbtus ir architektus. Ši iniciatyva suteikia skirtą erdvę giliems tyrimams, leidama dalyviams geriau suvokti miestą ir jo specifikinį meninį kontekstą. Programos turinys dažnai prisidengia sudėtingomis globaliais temas, tokiomis kaip klimato pokyčiai ar migrantų teisės, kurios išreikšiamos per kuratoriškas diskusijas ir grandines į installations.
- Nyau Cinema, 2015
- The Anti-Clock Project, 2015
- Let Us Now Praise Famous Men, 1936
Recenti ir būsimi „Biennale“ renginiai
2023 metų sezono renginių kalendorius apima itin platesčią kūrybiškų disciplinų spektrą, besiskirstantį tarp Venecijos ir Lido salos. Biennale Danza savo šventę Venecijoje sulaukia nuo liepos 13 d. iki liepos 29 d., o po jos, tarp birželio 15 d. ir liepos 1 d., Venecijoje vyksta Biennale Teatro. Kiek vėliau, nuo rugsėjo 30 d. iki rugsėjo 9 d., dėmesio centrą užima Lido di Venezia, kur vyksta Biennale Cinema. Metų pabaigoje, nuo spalio 16 d. iki spalio 29 d., į Veneciją grįžta Biennale Musica, o Biennale Architettura savo itin ilga, nuo gegužnedienio 20 d. iki lapkričio 26 d., trukmę užima visą sezoną.
Žvelgdami į būsimą metus, galime nežvelgti į 2024 metų Biennale Arte, kurio planuojama vykti Venecijoje nuo balandžio 20 d. iki lapkričio 24 d. Šie renginiai neustojamai išlaiko institucijos multidisiplinarę struktūrą, nuolatos persikeliant dėmesį iš meno į architektūrą ir suteikiant ypatingą vietą filmui, šokiams, muzikai bei teatrui. Tokia programos dinamika užtikrina, kad įvairūs fondo sektoriai išlieka gyvi ir aktyvūs per visą metus.
