Whitney Amerikos meno muziejaus kilmė ir istorija
Whitney Amerikos meno muziejus iškrito iš institucinio atmetimo akimirkos. 1929 metais Metropolitanos meno muziejus atsisakė beveik 500 naujų kūrinių, kuriuos pasiūlė Gertrude Vanderbilt Whitney. Šis sprendimas paskatino įkURti specialią erdvę kitokio vizijos vykdymui. Įkurtas 1930 metais ir oficialiai organizuotas 1931-aisiais, šis institutas tapo iš𝑘lausos Amerikos pramilios, skulptorės ir meno globėjos Gertrude Vanderbilt Whitney ryžtumo rezultatu. Jos tikslas buvo suteikti sceną amerikietiško kūrybiškumo laisvę, nepriklausomą nuo europinių tradicijų.
Pirmieji muziejaus namai berjės buvo 8–12 Vakarų 8-osios gatvės adrese. Ši pradinė vieta tarnavo kartu ir galerijai, ir gyvenamoji erdvei. Viskas prasidėjo nuo trijų 1838 metų rangučių kolekcijos. Tokia erdvė leidžiova tiesiogą ryšį tarp kasdienio gyvenimo ir meno eksponavimo aktų. Šis ankstyvasis laikotarpis padėjo pagrindus kolekcijai, kuri vėliau išaugo iki daugiau nei 21 000 kūrinių. Institucija išliko stabili dalimi amerikietiško meno peizažo, orientuota į unikalaus vizualinio kalbos vystymą.
Pastato forma ir architektūra
Per dešimtmečius muziejaus fizinė apranga patyrė esminę transformaciją. Jo istorinis brutalistinis namas kadaise buvo įsikūręs Madison Avenue, konstrukcija, kuri apibrėžė kitą institucijos gyvavimo erą. Šiandien muziejus telkiasi architektūrosyje stebukle Gansevoort gatvėje. Šiuolaikinį pastatą zaprovojo Renzo Piano, todėl jo dizainas akcentuoja erdvės sk fluidity – sklandumą ir laiskumą. Projektas teikia pirmenybę natūraliam ryšiui tarp vidinių galerijų ir pulsuojančio miesto, leiddamas urbanistinei aplinkai bendrauti su kuratoriškomis erdvėmis.
Šviesa yra esminis šios Gansevoort gatvės vietos elementas. Galerijos kąsta minkšta, išskleidusia šviesa, kuri leidžia darbų tekstūroms ir pigmentams rezonuoti su jų intended intensyvumu. Šis sąveika tarp vidinės erdvės ir išorinio pasaulio dar labiau sustiprinama dėl pastato integracijos į kraunišką peizažą. Nuo konstrukcijos išsivelo plačios terasos, siūlantys apimtis vaizdus į Hudson upę. Šios išorės erdvės suteikia ramią stebėjimo vietą, iš kurios galima stebėti miesto ir vandens susidengimą.
Parodos ir tyrimų programos
Whitney Biennial išlieka esmine institucijos dalimi, veikiu kaip tikras šiuolaikinės dailės būklės barometras Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nuo 1932 metų ši periodinė apžvalga veikia kaip pranašaujančio langas į ateitį, pristomdamas naujų talentų darbus ir skatindamas intensyvias debatas, kurios apibrėžia šiuolaikinį erą. Dabartinis formatas, kas𝖽ien vykstantis visų medios kūrinių apžvalgų tyrimas kas k Laidų metus, yra įtvirtintas nuo 1973 metų.
Be eksponavimo erdvių, muziejus saugo svarbius archyvinius resursus, kurie suteikia istorinį kontekstą amerikos modernizmui. Edwardo ir Josephine Hopperių tyrimų kolekcija yra didžiausia Edwardo Hopperio meno kūrinių ir archyvinių medžiagų saugla. Tai papildo Sanborn Hopperio archyvas bei Arshile Gorky tyrimų kolekcija, kurios saugo šių veikelių palikimą. Šios kolekcijos leidžia giliai studijuoti amerikiečių vizualinio kalbos evoliuciją.
Whitney nepriklausomasis studijų programos (Independent Study Program) dar labiau išplečia institucijos įtaką, remdama teorinį šiuolaikinės praktikos tyrimą. Ši programa suteikia pagrindą menininkams, kritikams bei meno istorikams įsiaminti sudėtinguose moderniosios eras diskursuose. Per šiuos pergamintinius eksponavimo ir griežto mokslo tyrimo pastangas muziejus toliau formuoja amerikiečių meno istorijos kryptį.
Kolekcijos šedevrai
Stabisė į šį meno pasaulį, kurioje daugiau nei 25 000 paveikslų, skulptūrų, piešinių, grafikos, fotografijų, filmų, vaizdo įrašų ir naujausiųjų medijos artefaktų kuria neįtikėtiną meno pagrįstą naratyvą. Ši kolekcija yra skirta XX ir XXI amžiaus amerikiečių meno išsaugojimui, perteikiant visą Ashcan mokslos gryžtą bei pranašų, klaidinantį Edward Hopperio miesto peizažų vienatvę. Turinėti daugiau nei 21 000 darbų, atstovybių daugiau nei 3 500 menininkų, šios kolekcijos turtas yra nepertraukiamas amerikiečių vizualinės kalbos įrašas.
Stovėti prieš šiuos kūrinius – tai susidurti su tautinės identiteto evoliucija. Kolekcijos plėtra skrieja nuo griežto realizmo pradžios XX amžiaus iki sudėtingų, multimedialių šiuolaikinių plėtmenų. Kiekvienas kūrinys yra kaip savitas momentas ilgo modernios minties trajektorijos kelyje – nuo provokuojamo Pop Art stiliaus, kurį kūrė Andy Warholis, iki drąsių abstraktų formų, kurias suformavo Georgia O’Keeffe.
- Rocks, apie 1919 m. – Edward Hopper
- Gran Cairo, 1962 m. – Frank Stella
- War Series: The Letter, 1946 m. – Jacob Lawrence
- Number 17, 1953 m. – Ad Reinhardt
- The Subway, 1950 m. – George Clair Tooker
- Bi-Polar in Red, 1940 m. – Theodore Roszak
