Munch Museum istorija
Munch Museum savo egzistenciją pradėjo 1963 metais Oslo mieste, Tøyene rajone. Institucija buvo įkurta, kad paminėtų būtimo 100-ąsias Edvardo Muncho Edvardo Muncho gimtadienį. Ši institucija išaugo iš troškimo išsaugoti menininko paliktį, kurį palaikė paties kūrėjo bei jo sesies Inger vokiškosios paramos dovanos. Dešimtmečius muziejus tarnavo kaip pagrindinė jo plačios kūrybos apimties saugoma vieta, kurioje buvo sukaupta milžiniška paveikslų ir grafikos kolekcija.
Didžiulės įtampos laikotarpis įvyko 2004 metais, kai muziejus pasiekė dramatišką gyvenimo etapą. Pačios brangiausios kolekcijos vertybės buvo pavogtos – įvykis, kuris dar labiau pabrėžė neįtikėtinį kolekcijos kultūrinį svarbingumą. To meto įtampa kreipėsi 2006 metais, kai darbai buvo rasti. Šis praradimų ir atėjimo laikotarpis galiausiai paskatino ambiciją sukurti saugesnę ir plačiau išplėstą erdvę šios kolekcijai.
2021 metų oktobriuje Munch Museum savo pradinę vietą paliko ir persikelė į naują vietą Bjørvikos kvartale. Šis persikėlimas tapo simboliniu perėjimu iš senųjų Tøyen salų į modernų buvimą Oslo krantynėje. Muziejus dabar užima vertikalią konstrukciją, kuri įtapatina menininko istoriją su nuolatos besikeičančiu miesto urbanistiniu kražioviu.
Naujo pastato architektūra
Šiandienos architektūrinis statementas Oslo kranttoje – tai modernus kūrinys, kurį zaprovojo İspanijos architektas Juan Herreros. Siekdamas 60 metrų aukščio, pastatas išsiplausto per trylika aukštų, vertikaliaip organizuojant savo funkcijas. Distinctiškai linkęs viršutinis segmentas apdefines jo siluetą prieš miesto skylę, kurdamas unikalią liniją. Ši vertikalumas suteikia sk fluidity ir sklandų erdinį patyrimą, judant per skirtingus pastato lygmenis.
Pastato fasadas susideda iš perforuotų, dalinai skaidrių ir perdirbto aliuminio plokšmių. Šios medžiagos reaguoja į nuolat besikeičančias Oslo fiordo ap pastatą apimdančias šviesos sąlygas, sukuriant paslaptingą, kartu su metų riba evoliuojančią pratimę. Projektas apima didelę stiklo holą bei įvairias terases, iš kurių atsivelo nuostabūs miesto peizažai. Pastato medžiagų tekstūra ir forma atspindi atsidavimą tvarumui bei moderniajam inžineriniam meistriškumui.
Kolekcijos šedevrai
Ši kolekcija apima daugiau nei 1 200 paveikslų ir 18 000 grafikos darbų, kurie atskleidžia psichologinę galybę kūrinio autoriaus. Salose muziejaus galerijų pagrindinės, almost mistinės figūros – „Šūksmas“ ir Madonna – dominuoja savo egzistencine jėga. Šie šedevrai paplodo kartu su „Vyras ir moteris I“, kuri kviečia įžmogiškųjų santykių sudėtingumo tyrimą. Neperregiama kolekcijos apimtis leidžia užনimtį tyliai stebėti, kaip forma ir spalva keičiasi per dešimtmečius kūrybos kelionės.
Kiti svarbūs darbai, tokie kaip „Gyvybės šalis“, užima lygiavertę vietą vizualinėje naratyvoje, kurioje kviečia pasiklysti emocijų laube. Muziejus taip pat saugo „Vågen“ bei „Mördaren i gränden“ – kūrinius, suteikiantys kitokią žvilgsnį į nuolatos evoluojantį stilių. Stoti prieš šiuos originalus yra tarsi susidurti su gryna ekspresionizmo judėjimo intensyvumu tiesiogiausiu, nefiltruotu pavidalu.
- Madonna, 1894
- Christmas in the Brothel, 1905
- Near the bed of death (fever), 1915
- Self-Portrait, 1882
- Young woman on the shore, 1896
- Self-Portrait Beneath Woman's Mask, 1892
Gyvas ekspresionizmo palikimas
Ši institucija veikia kaip dinamiškas kultūros centras, kurio veikla išsipesia jauh daugiau nei vieno kūrtojo kūrybos pavyzdžio saugojimas. Kaip vienas didžiausių pasaulyje muziejų, skirtų vienam menininkui, jis išlieka skerstai atsidavęs Edvard Munch gyvenimui ir kūrybai. Ši erdvė skatina nuolatinį dialogą tarp praangos ir dabarties per rotacines parąmas, kuriose dalyvauja tiek uOSTY kūrybos meistrai, tiek ir naujoji menininkų karta. Tokia požiūri užtikrina, kad ekspresionizmo pamatai nuolat bendrautų su šiuolaikinėmis meno tendencijomis.
Artumo pajutimas su menas skatinamas įvairių programų, skirtų gilesniam judliai suprasti, padarintų. Muziejus rengia paskaitas, dirbtuves, filmų rodaius bei performansus, kurie kviečia aktyviam dalyvavimui. Šios veiklos paverčia pastatą iš tylios kolekcijos saugyklos į aktyvaus kultūrinio mainų erdvę. Įvairių šių renginių egzistencija leidžia kolekcijos palikimui išlikti gyva miesto socialinės audinio dalimi.
