Italijos modernumo kronika
Įkuriamas 2010 metais, Museo del Novecento siūlo suvokiantį XX amžiaus studiją. Įsikūriusis Milane, Lombardijos regione šiaurės Italijoje, šis institutas koncentruojasi į Italijos meno evoliuciją, kurį pristato apie 400 kūrinių kolekcija. Šis parodos pasirinkimas akcentuoja mąslavimo ir formų transformacijas, kurios apibrėžė tą laikotarpį, pateikdami nuoseklų vystensijų grandinę, sukuriant prabudusią modernų kravažį.
Kolekcija yra sudaryta iš predominate italijos kūrinių, suteikdama fokusuotą žvilgsnį į šalies meno trajektoriją. Vietoj platesnio tarptautinių tendencijų apžvalgos, muziejus teikia pirmenybę specifiniams judeliems mokslams ir individualiai išraiškai, k illegitimate iš Italijos pusiasio. Tokia koncentracija leidžia išsamiai išnagrinėti, kaip vietos autoriai reagavo į sparčius 1900-ųjų metų pokyčius.
Šių kūrinių egzistencija muziejuje kuria dialogą tarp skirtingų šio amžiaus laikotarpių. Nuo ankstyvųjų judelių iki vėlesnių plėtros etapų, šis apgydinimas atspindi keičančiąsias socialines ir estines realybes. Kūriniai yra išdėstyti taip, kad būtų parodyta stiliaus progresija ir nuolatinė eksperimentacija, būdingi Italijos avangardui.
Istorinis Palazzo dell'Arengario
Museo del Novecento įsikūręs Palazzo dell'Arengario – tai XX amžiaus pradžios kompleksas, esantis Milano Piazza del Duomo centre. Sudarytas iš dviejų simetriškų pastatų, šis architektūrinis kūrinys savo galutinį formą įgavo 50-mečiuose. Kvadratą šis pastatas papildo modernus akcentas – kairiajame fasade įtvirtinta 487 m² LED media fasada, kuris suteikia istorinei architektūrai šiuolaikinį sluoksnį. Pastato istorija yra pilna dramatiškų puslapių, įskaitant laikotarpį, kai jis tarnavo vietos valdžios siedzirą fasistų laikotarpiu.
Šios architektūros stangus svoris ir išskirtinė elegancija pasitikima Giacomo Manzù dekoracijų – keturių pagrindinių portalų, kurie saugo pastato įžymintį veidą. Šie įėjai tampa tiltu tarp viešosios piazza erdvės ir vidinių galerijų, leidžiant žiūrovui sklandžiai perėjti iš miesto pulso į meno ramybę. Projektas atspindi klasikinį mastą ir vidutinio amžiaus civilinių pastatų funkcionalumo poreikį. Paties Palazzo fizinė stangrumas sukuria tvirtą aplinką viduje esantiems meno šedevrams, o per aukščiausius langus atsivelo nuoroda į majestatiškus katedros bokštus, sujungdant architektūrą su miesto širdimi.
Įvairūs meno judeliai ir kolekcijos
Kolekcijos pulsuojantis ritmas slypi radikaliose Futurizmo energijoje – meno kryptėje, dėl kurios ši institucija yra ypač žinoma. Šie darbai plečia judesio ir greičio ribas, iššlapdami tradicinių formų ramybę. Be šių dinamiškų išraiškų, muziejus savo turtą grupuoja į distinctius teminius teritorijas. Skirtoji erdvė skirta Giorgio de Chirico, Lucio Fontana ir Morando specifinei vizualinei kalbai, leidžiančiai giliau pažinti jų unikalią įtaką XX amžiaui.
Kolekcijos platumą apima plačią XX amžiaus mąstymo spektrą. Ją papilduoja struktūrizuotos kubizmo tyrimai ir emocinis intensyvumas, kurį perteikia ekspresionizmas, kartu su modernizmo ir neoklasicizmo forminiais ieškojimais. Čia pajaučiama įtampa tarp grynos Arte Povera egzistencijos ir skrupuliško Abstrakcionizmo tikslumo. Galerijose taip pat saugomi svarbūs Postimpresionizmo ir Realizmo pavyzdžiai, suteikiantys suvokimą apie tai, kaip skirtingos erdvės atsakė į besikeičantį socialinį kravažį.
Kūrinio kuriavimo menas pasiekia specifinius genus, apibrėžiančius to laikotarpio estetinę esmę. Peizažų ir monumentalus meno kūriniai užima išskirtinę vietą, atspindėdami modernios Italijos kūrybos mastą ir apimtį. Šis įvairovės pagarbos pagrindas užtikrina, kad per pačių darbų fizinę egzistenciją būtų aiškiai matomas perėjimas nuo klasicizmo tradicijų link avangardas.
Didysisi šedevrai ir išskirtiniai darbai
Lankytojo kelionė prasideda nuo monumentališkos Giuseppe Pellizza da Volpedo kūrinio Il Quarto Stato pragyvybės. Šis 1902 metų didelių matmenų darbas vaizduoja žaidiančių darbininkų procesiją, sukuriant stiprų socialinį pagrindą visai kolekcijai. Muziejaus naratyvas tada keliauja per kinetinę energiją, kurią perteikia Umberto Boccioni, bei ericinę erdvės tyrimą, atstomatą Lucio Fontana. Šie darbai, kartu su Arnaldo Pomodoro skulptūrinėmis formomis, seka Italijos modernizmo evoliuciją per jo radikaliausius lūžius.
Kolekcija taip pat užmezga svarbų dialogą su tarptautine šiuolaikine mene art. Daniel Buren, Joseph Kosuth, Roy Lichtenstein, Robert Rauschenberg, Frank Stella ir Andy Warhol kūriniai yra įsilieninti muziejaus fondo, kuriame susitinka Italijos tradicijos ir pasaulinės menės tendencijos. Ši platybė leidžia tiesiogiai palyginti vietinę avangardą su vėliavosjo XX amžiaus epochos pokyčiais.
Rami akimirka užsukia į viršutinį aukštą, esančią kambaryje, skirtame Fontana kūrybai. Čia menas susitinka su Palazzo dell'Arengario architektūra. Konkrebus langas įrėngia Duomo bokštai, įtraukdamas katedrą į galerijos vizualinį lauką. Šis suderinimas sujungia viduje esamus darbus su fiziniu Milano širdimi.
- Il Quarto Stato, 1902 - Giuseppe Pellizza da Volpedo
- Signorina seduta, 1934 - Lucio Fontana
- Busto femminile, 1931 - Lucio Fontana
- Uomini a cavallo, 1932 - Lucio Fontana
- Il fiocinatore, 1934 - Lucio Fontana
- Concetto spaziale (La notte), 1956 - Lucio Fontana
