Gimtoji galerijos kilmė ir istorija
Staatsgalerie Moderner Kunst šaknys siekia XVIII amžiaus pabaigos, kai pradėjo formuotis prabaugiančios Wittelsbach šeimos meno kolekcijos. Tai, kas prasidėjo kaip privatus grožio kaupimas, vėliau pasivirtė viešą instituciją, atspindinčią besikeičančius Vokatijos istorijos bangas. Artimantis XX amžius Miunchenas tapo meno inovacijų uostu. Miestas tapo ekspresionizmo, kubizmo ir surrealizmo judelių gimimo vieta, kurie fundamentaliai perkszavo vizualinės kultūros peizažą ir pareiko pernaujinto mokslo žingsnio bei naujo žiūrėjimo būdo.
Kolekcijos kelionė iš esmės pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo. Miesto sunaikinimas ir vėlesnė rekonstrukcija sukūrė skubų poreikį specialiai skirtoms erdvėms, kur galėtų gyventi išgelbėjęs ar vėl atkovotas revoliuciniai meno kūriniai. Šis būtinybė paskatino įkurti Staatsgalerie Moderner Kunst, suteikdama namus avangardinei kūrybai, kuri apibrėžė tą epochą. Ši institucija visą savo egzistenciją yra evoliucijos procesas, nuolatos judėdama per skirtingas erdves, kol plečia paties moderniojo meno apimtis ir suvokimas.
2002 metais kolekcija rado savo nuolatinę prigimtį Pinakothek der Moderne kambariuose. Šis pervežimas įtraukė kolekcijos turtą į platesnį, interdisiplinarį kompleksą, leiddamas menui kartu egzistuoti su architektūra ir dizainu. Galerijos istorija yra nuolatinio judėjimo ir adaptacijos istorija – kelionė iš karališkų kolekcijų į lyderiausią tarptautinę instituciją, kuri palaiko gyvą dialogą tarp praities ir dabarties.
Pinakothek der Moderne architektūra
Pinakothek der Moderne veikia kaip „keturi viename“ kompleksas – tai dizainas, jungiantis grafikos meną, architektūrą, dizainą ir tapybinį meną į vieną visatą. Šios skirtingos disciplinos gyvena po vienu, plačiu stiklo stogu, kurio konstrukcinis sprendimas leidžia skirtingi kūrybiniai laūkai sklandžiai susiplėtoti tomame fiziniame erdvėje. Monumentali interjero apimtis suteikia reikiamą tūmą ambicijoms instaliacijoms bei sudėtingoms tematikėms pristatyti.
Atstoliui pastatą užima grandioška rotunda. Ši centrinė erdvė veikia kaip susitiekimo vieta bei forumas apmąstymams ir meninei apmainai. Architektūra skatina ryšį tarp įvairių disciplinų, įsikūrusios šių sienų viduje. Šviesa ir erdvė nuolatos bendrauja, palydėdamos skirtingų kolekcijų dialogą ir leidžiamos meno kūriniams „kvėpuoti“ šiame didingame, masinio masto aplinkoje.
Sammlung Moderne Kunst kolekcija
Sammlung Moderne Kunst kolekcija yra tikras meno pasaulių lobis, kurio kambariuose saugoma daugiau nei 20 000 kūrinių, sukūstusių daugiau nei 150 skirtingų menininkų rankomis. Ši kolekcija nepasiduoda paprastu chronologiniu naratyvu; vietoj to, ji kviečia į intelektualų žaidimą, naudojant „MIX & MATCH“ metodiką. Šis požiūris leidžia klasikinam modernizmui užmegzti tiesioginį, gyvą dialogą su šiuolaikine mene ir fotografija. Kūrybos panorama yra neįtikėtinai plati – ji prasideda nuo svarbiausių XX amžiaus pirtinės pusės avangardinių judelių ir tęvesi iki šiandienos meno išraiškos.
Ann ir Jürgen Wilde fondas kolekcijai suteikia ypatingo gylio, pristądamas plačią fotografijos kolekciją, kuri dar labiau išplečia muziejaus turinį. Tokia įtrauktis skatina menų medijų tarpusavio susidūrimą, kuriame tapybinis paveikslas gali współegsiauti su fotografine studija ar video instaliacija. Tokia kūrinių išdėstymo logika skatina suvokti meną kaip visatą, peržengiantą tradicines laiko ir žanro ribas.
- The Mandrill, 1913
- Red Deer II, 1912
- Selbstbildnis als Kranker, 1917
- Die Zirkusreiterin, 1912
- Girls under Trees, 1914
Modernios kolekcijos šedevrai
Kolekcijos apygarda stipriai perskamba per įvairių temų svorį ir galybę. Čia, šalių šviesos ir šešėlio žaidime, galima susidurti su itin galingais Max Beckmann paveiksliais, kurie stovi aktai šalia griežto realizmo, atrodančio Bernd ir Hilla Becher pramoninėse fotografijose. Šis kontrastas kviečia subtiliam formos ir tekstūros studijai. Lyrinės Paul Klee abstrakcijos suranda savo atrangą Wassily Kandinsky peizažruose, kurioje spalva ir linija dalyvauja neišbaigusame, nuolatiname dialoge.
Kai kurie kūriniai salose užima ypatingą, almost sakralią vietą. August Macke kūrinys Bathing girls with town in the backgraund, apdatiet ~1913 m., suteikia galimybę pažvelgti į prano 20 abadai estetiką. Franz Marc kolekciją papildentai reprezentuoja tokie darbai kaip Tyrol (1914) ir The Mandrill (1913). Šie šedevrai współegzystuoja kartu su Pablo Picasso, Andreas Gursky, Jeff Wall ir Katharina Grosse indėliu, užtikrindami, kad dialogas tarp istorinių judelių ir šiuolaikinės praktikos būtų nenutrūkstamas.
- Bathing girls with town in the backgraund, apie 1913 m.
- Tyrol, 1914 m.
- The Mandrill, 1913 m.
Peržvalgos ir šiuolaikinio dialogo erdvė
Muziejus aktyviai siekia skatinti mąstymą ir įtraukti žiūrovą į aktualių problemų aptarimą. Pastarojo laiko parodos žvelgia į įvairius temas – nuo socialinės justice ir politinių permainų iki naujųjų technologijų filosofinės reikšmės. Šis įsipareigojimas dialogui užtikrina, kad ši erdvė išlieka gyva jėga, nagrinėjanti dabartį per pastaties ir ateities vizijų prizmę.
Šiuolaikinė Sammlung Moderne Kunst koncepcija remiasi teminiu požiūriu, leidžiančiu kurti įspūdingus dialogus tarp skirtingų meno kūrinių. Apimanti 3 600 kvadratinių metrų erdvę 25 kambariuose, ši ekspozicija vengia griežtos chronologijos. Vietoj to, ji suveda į pokalbį įvairius medijos, leidždama atsirasti netiesioginėms ir net lygiai neįtikėtinoms ryšiams tarp skirtingų epochų bei disciplinų.
Šis metodas kviečia peržiūrėti tai, kaip menas atsako į pasaulį. Juodžiuodžiai sudedami klasikinį modernizmą su šiuolaikine fotografija ir vaizdo menu, institucija kuria erdvę, kurioje susitinka istorinės jud Menurutys ir modernios rūpesties temos. Tokia išdėstymo logika skatina suvokti meną kaip dauksmagmenę, nuolat evoliuojančią būseną.
