Museo Boldini istorija ir kilmė
Museo Boldini yra svarbiausia viešoji Giovanni Boldini, Ferraros meistro, kūrinių kolekcija. Įkurta 1935 m. spalio 20 d., ši institucija buvo įsteigta siekiant išsaugoti meninę}}paveikį dailininko, kurio kūrybinis kelias vedė per Florenciją, Londoną ir Paris, galiausiai padarius jį Belle Époque laikotarpio vieną ryškiausių figūrą.
Per savo egzistenciją muziejus susidūrė su dideliais veiklos pertraukimais. Po 2012 m. Emilios žemės veiksmo durys prieš publiką buvo uždarytos, kad būtų galimybė atlikti būtinus restauravimo darbus. Šis tylos laikotarpis tapo dalimi platesnės, sudėtingos pastangos, siekiant stabilizuoti objektą ir paruošti jį naujai eksponavimo erai.
Šiuolaikiniai pokoliai apima svarbią struktūrinę ir kuratorišką integraciją. Museo Boldini yra platesnės projektinės veiklos dalis, kurios tikslas – suvieninti erdvę su Museo dell'Ottocento ir Museo De Pisis. Šis suvieninimas siekia sukurti vientisą kultūrinę pratimą miesto viduryje, sujungdami skirtingus moderniosios dailės epochas per bendrą institucinę struktūrą.
Palazzo Massari architektūra
Museo Boldini yra įsikūręs Palazzo Massari „piano nobile“ – tai iškilmingas aukštas, kuris suteikia erdvės pojūtį ir skiria pagrindines galerijas nuo žeminio lygio, taip sukuriant ypatingą skaidrumo ir aukštumo jausmą Ferrara urbano peizažže. Pastato architektūra kviečia pasinerti į skirtingų stilių svajonių pasaulį: čia struktūrizuota baroko elegancija sklandžiai susitinka su lengvesniu rokoko ornamentu. Perėjant per šias erdvias, akis užsigaišina baroko koplyčia bei rokoko salonas, kurį puoseluoja baltas ir auksinis stiukas, o šviesa žauna su auksinėmis paviršių skliauduliu.
Palato viduje judėjimą apdefines ilgas koridorius, kurį puošia medalionai ir skulptūrų imitacijos, kurios sukuria ritmišką, beveik muzikinę vizualinę seką. Kambarių išdėstymas leidžia sklandžiai perbėgti iš šių itin puikiai dekoruotų ceremoninių erdvių į kur kas intymabes, subtilesnes menininko kolekcijos aplinkas. Paties palazzo fizinė aplinka tampa neišnykstančiu, tvirtu ir struktūrizuotu foniu, kuris suteikia neapibrėžtiam gyvenbiui ir menui, esančiam šių sienų viduje, ypatingą egzistencijos apygardą.
Plati meno skaičiavėlių kolekcija
Kolekcija apima daugiau nei šešiasdešimt paveikslų, kurie žymi vienatakiškos vizijos evoliuciją. Kartu su šiais płatiniais paveikslais, beveik tūkstančiai darbų ant popieriaus – įskaitant pastelius, akvarelius, piešinius ir etsžiukus – suteikia artesnį žvilgsnį į kūrybinį procesą. Šie nedidelio formato darbai perteikia tą skubą ir impulsatyvumą, kuris slypi kūrėjo rankos judesyse, užfiksuojant šviesą ir formą tokia tiesmuka, kokios didelių aliejų paveikslų kartais nepavyksta atskleisti. Šiame rinkinyje galima atrasti tokius svarbius kūdinius kaip Signora in rosa bei La passeggiata al Bois, kartu su aliejų tempera Due cavalli bianchi ir Autoritratto.
Be baigtų paveikslų, muziejus saugo svarbų asmeninės istorijos brandulį. Jį sudaro laiškai, dokumentai bei baldai, pervežti iš karšto Paryžiaus buto-studijos, esančio Berthier bulvare. Šie objektai, tarp kurių yra spalvų dėžutė ir šeržukai, yra fiziniai Europos meno centrų gyvenimo lieptiniai. Jie suteikia itin jautrią, materialią ryšį su studijos aplinka, kurioje šie meno šedevrai buvo sukoncipuoti.
- Signora in rosa
- La passeggiata al Bois
- Due cavalli bianchi
- Autoritratto
Didysis šedevrai ir darbai
Kolekcijoje saugomi keli didieji autoportretų ir oficialūs dailininko pilnų ūgio portretai – darbai, kuriuose išskirtiniu judesio pojūčiu užfiksuota aukščiausios visuomenės figūruų prabanga. Šie plėtniniai pasižymi ypatingu svoriu, įpinant žiūrovą į socialinę Belle Époque laikotarpio atmosferą. Tarp jų išsiskimba 1884 metų kūrinys The Mondona Singer bei 1869 metų darbas The Lascaraky Sisters, kuriuose atsispindi stiliaus evoliucija, apibūdinama sklandžiais brushio traukupsiais ir ypatingu gebėjimu atskleisti žmogaus charakterį.
Kai kurie darbai suteikia galimybę artintiau pažergti į paties kūrėjo gyvenimą ir jo socialinį aplinką. 1911 metų Self Portrait suteikia tiesiogą susidūrimą su paties paveikslavėjo veidu, o Portrait of Francesco Boldini bei Portrait of the Painter Joaquin Araujo Ruano akcentuoja individualių subiectų ybedatumus. Ypatinga įtampa ir emocinė įtampa slypi 1888 metų darbe Woman in Black who Watches the Pastel of Signora Emiliana Concha de Ossa, kur moters žvilgsmas ir tamsios spalvos sukuria tylią, koncentruotą energiją.
Museo Boldini taip pat saugo kūrinius, kuriuose šviesa ir atmosfera tyrėjamos per įvairius motyvus bei technikas:
- Firework, 1895
Naujausi projektai ir atidarymas
Šiuo metu muziejus dalyvauja įveikminėje restavracijos ir pergrandavimo procese, kuris yra ambicingas žingsnis į priekį. Šis svarbus darbas vyksta po 2012 m. Emilios žemės drebulio sukurtos būtinybės uždaryti duris viešai. Pagrindinis šio projekto tikslas – iki 2025 metų pabaigos užbaigti Palazzo Massari rekonstrukciją. Šį didelį pastangų ir investicijų procesą remia didelės finansinės środklos, įskaitant 10 490 000 eurų ministerijos fondų, 2 270 000 eurų iš regioninio specialaus plano bei 220 000 eurų iš Ferraros miesto savivaldos.
Tikimasi, kad muziejaus durys vėl atsidarys 2026 metų antroje pusėje. Šis projekto etapas yra platesnės veiklos dalis, kurios tikslas – suvieninti Museo dell'Ottocento, Museo Boldini bei Museo De Pisis. Architektūrinės ir struktūrinės transformacijos siekia integruoti šias erdvus į vieną vientisą, harmoningą visumą istorinių palazzo sienų viduje.
